Popierinės saujos.

Kas pavadino meilę banalia?
Sunku patikėti, kad tai vis labiau plinta. Jau net eilėračio apie meilę negalima rašyt, tiesa? Tuojau pat būsi apšauktas, kad nieko doro nemoki sukurti, o tik seilėtis gebi. Keista. Ar mano mąstymas pasenęs, jei vis dar tikiu šiuo jausmu?
Ar pasaulyje iš vis yra banalių dalykų? Neapkenčiu, kai taškomasi žodžiais, kurie menkina tai, kas jokiu būdu nevertas tokio įvertinimo. Negi reikia smerkti žmones, kurių mąstymas yra kitoks ne tavo? Visagalis bandos jausmas, išsiskiriančių žmonių atmetimas - štai kas iš tiesų banalu. Pirmieji paaugiški samprotavimai apie meilę, romantikų kūriniai, istorijos - tai neverta dėmesio, dauguma tai iš karto atmeta (ta dauguma - tai „didieji kritikai“, teisuoliai, arba bent jau tie, kurie save tokiais laiko) bet argi ne visi tai išgyvenome? Arba net dabar gyvename. Ar tai banalu? Ne. Pamėginsiu paieškoti tikrų banalybių... matyt paminėtum isisenėjusius stereotipus. Tokius kaip „Merginoms patinka rožinė spalva“ arba „Vyrai niekad neverkia“. Bet juk tai - pasaulyje dažnai egzistuojantis reiškinys, mūsų gyvenimo dalis. Ar gyvenimas banalus? Ne. Yra tokia galybė gyvenimų, tiek žmonių, gyvenančių nuosavą gyvenimą, jų visų net abibūdinti neįmanoma. Ar yra banalių gyvenimų? Argi tikrai egzistuoja toks dalykas, kaip „pilka masė“? Ne.
O juk meilė - gyvenimo pagrindas. Ir tai nėra banalu, tai vienintelis tikras dalykas. Argi galima mylėti netikrai? Ir vėl atsakyčiau - ne. Tad kodėl mes tai menkinam, taip žeminam mintis apie meilę? Ar jei pavadinčiau ją kitokiu vardu, to banalumo nebeliktų? Kiekvienas žmogus myli vis kitaip, todėl ir vardų yra galybė. Juk tai - gyvenimas. Ir mes vėl atsitrenkiam į tą patį klausimą - ar gyvenimas banalus? Atsakyk sau tyliai, gerai?
Galiausiai, aš nesistengiu pakeisti tavo nuomonės, neturiu tikslo uždrausti kritiką. Kritika visada madinga, tačiau ar visada teisinga? Tiesiog noriu priversti truputį pamąstyti, ir prieš tėškiant žodį „banalu“ įsitikinti, ar tai tikrai to verta. Ypač - jei kalbame apie meilę.